Lietuvos kovos

Mūšiai su kalavijuočiais XIII – XIV amžiais

Vakarų Eropoje įsitvirtinant ir subręstant feodalizmui, atsirado naujų prekybinių kelių ir žemių užvaldymo poreikis – Baltijos jūroje įtakojantys prekybą vokiečių pirkliai atkreipė dėmesį į rusų žemes bei jų aktyvią prekybą, tad jiems buvo svarbu įsiskverbti kuo arčiau Novgorodo. Katalikų bažnyčia siekė kurti Rytų Europoje stiprias bažnytines kunigaikštystes. Taigi, tai skatino naujų žemių ieškojimų ir artino kryžiaus žygių epochos pradžią. Nepasisekus užkariavimams Rytuose, Vakarų šalių karinis potencialas perkeliamas į Pabaltijo kraštus, kur kryžininkai buvo pakviesti ginti Dauguvos žiotyse įsikūrusių misionierių ir pirklių. Įkuriamas kalavijuočių ordinas (1202 metais), kuris, vadovaujamas vyskupo Alberto,  pasistato Rygos tvirtovę ir siekia užkariauti aplinkines žemes, tarp jų ir šiaurines baltų gentis. Prasideda ilgų kovų laikotarpis, kurio metu nukariaujamos latvių gentys, ir kryžininkų interesai susikerta su latvių genčių pietinių kaimynų interesais. Įvyksta eilė reikšmingų mūšių, kurie aprašyti šios temos mūšių aprašymuose. Šis kovų laikotarpis baigiasi 1435 metų Pabaisko mūšiu, Lietuvos pilietinio karo užuomazgoje Livonijos ordinui remiant Švitrigailos kariuomenę.

Po Pabaisko mūšio, pakirtus Livonijos ordino galybę, Lietuvos ir Livonijos santykiai labai pakinta – Livonija patenka vis stiprėjančion Lietuvos įtakon.