Lietuvos kovos

Lietuviai ir žemaičiai.

Kalavijuočių kariuomenė, į kurios sudėtį taip pat įėjo užkariauti lyviai, latviai, kuršiai. Taip pat Prūsijos kryžiuočių kariuomenė, sudaryta iš geriausių ordino riterių rinktinės, pagalbinių Prūsijos ordino vasalų – vokiečių feodalų kolonistų ir prūsų feodalų. Livonijos kariuomenės sudėtyje dar kariavo danų riterių būrys iš Talino bei pagalbinė estų ir kuršių kariuomenė.Taip pat buvo atvykę kryžininkai iš Centrinės ir Vakarų Europos.

Kalavijuočių pralaimėjimas prie Skuodo sukėlė sukilimą Žiemgaloje. 1260 m. prie Nemuno kryžiuočiai pasistatė Georgenburgo pilį (dabar Jurbarkas), kurią pradėjo puldinėti žemaičiai. Tai kėlė sukilimo grėsmę Prūsijoje. Tad 1260 m. vasarą abu magistrai nusprendė suruošti grandiozinį žygį į Žemaitiją ir ją galutinai nugalėti. 1260 m. liepos mėn. jų pajėgos turėjo susijungti Klaipėdoje, o iš ten žygiuoti į Žemaitiją, Jurbarko kryptimi. Jungtinėms pajėgoms žygiuojant iš Klaipėdos, atėjo žinia, kad lietuviai užpuolė Kuršą. Jungtinės kryžiuočių pajėgos pasuko pietinio Durbės ežero kranto link, kur įvyko mūšis.

Laimėjo lietuviai. Abu ordinai patyrė didžiulių nuostolių. Žuvo visa jų vadovybė bei 150 riterių. Po šio mūšio žemaičiai ir toliau kovojo, bet jų pavergimo pavojus jau buvo atidėtas. 1261 m. Mindaugas oficialiai atsisakė krikščionių tikėjimo. Ypač svarbu tai, kad po šio mūšio kilo sukilimas Kurše ir Didysis prūsų sukilimas, kuris keturiolikai metų atitraukė vokiečių ordino dėmesį nuo Lietuvos. Taip pat trisdešimčiai metų atsidėjo Žemaitijos puolimai dviem frontais, be to vokiškoji okupacija jau nebuvo tokia sunki estams ir latviams [9; 77].

7. Z.Ivinskis. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. – Vilnius “Mokslas” 1991.

9. J.Jurginis. Lietuvių karas su kryžiuočiais. – Vilnius “Mintis” 1964.

10. Z.Kiaupa, J.Kiaupienė, A.Kuncevičius. Lietuvos istorija iki 1795 metų. – Vilnius 1995.

13. Lietuvos TSR istorija nuo seniausių laikų iki 1917 metų. – Vilnius “Mokslas” 1986.

14. Lietuvių enciklopedija. – V., 1991.