Lietuvos kovos

Lietuviai.

Kairįjį vokiečių sparną sudarė Livonijos vyskupų riteriai ir pagalbinė kariuomenė, o dešinįjį – danai iš Talino.

Nors Lietuvoje buvo nelabai aiški politinė situacija, tačiau mirus kunigaikščiui Švarnui vyko karas dėl valdžios (1269 – 1275). Jį laimėjo Traidenis, Kernavės kunigaikštis. Tačiau ir neužėmęs valdovo sosto, jis nuosekliai gynė kraštą, ypač pasienį su Livonija. Jis nesekė ordino taktika – nestatė pilių ir nesiekė teritorinio įsitvirtinimo. Traidenis vykdė naikinamųjų antpuolių taktiką. 1270 m. žiemą lietuvių kariuomenė įsiveržė į Žiemgalą, nužygiavo pro Rygos įlankos pakraštį į pietvakarių Estiją ir ėmė siaubti Saremos salą. Pastebėję kryžiuočius, lietuviai pastatė užtvarą iš rogių.

Lietuviai laimėjo ir su grobiu grįžo namo. Žuvo pats ordino magistras, 52 riteriai ir apie 600 eilinių karių. Šis mūšis buvo trečias iš keturių svarbiausių lietuvių pergalių prieš Livonijos kryžiuočius XIII amžiuje. Tačiau jis buvo tik niokojamo antpuolio pobūdžio, todėl nesustabdė vokiečių slinkimo nuo Dauguvos į pietus.

7. Z.Ivinskis. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. – Vilnius “Mokslas” 1991.

8. M.Jučas, J.Lukšaitė, V.Merkys. Lietuvos istorija. – Vilnius “Mokslas” 1988.

9. J.Jurginis. Lietuvių karas su kryžiuočiais. – Vilnius “Mintis” 1964.

10. Z.Kiaupa, J.Kiaupienė, A.Kuncevičius. Lietuvos istorija iki 1795 metų. – Vilnius 1995.

13. Lietuvos TSR istorija nuo seniausių laikų iki 1917 metų. – Vilnius “Mokslas” 1986.

15. Mokyklinis Lietuvos istorijos atlasas V – X kl. – V., 1993.

17. Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos. – Vilnius “Mokslas” 1991.