Lietuvos kovos

Į sukilimą įsitraukė inteligentija, valstiečiai bei bajorija.

Rusų kariuomenė buvo sudaryta iš reguliariosios kariuomenės, žandarų kuopų, karo lauko teismų ir tardomųjų komisijų bei skrajojančių kariuomenės pulkų.

Nors ir buvo numalšintas 1831 m. sukilimas, tačiau tai nesunaikino vilčių atgaivinti nepriklausomą Respubliką. Lenkijoje ir Lietuvoje plito patriotinės nuotaikos, vyko religinės manifestacijos. Caro valdžiai teko daryti nuolaidas – iš pačių lenkų buvo sudaryta Valstybės Taryba. Tačiau lenkams tai nepatiko, nes jie siekė ne autonomijos, bet valstybingumo. Kūrėsi slaptosios partijos ir organizacijos. Viena iš radikaliausių buvo raudonųjų organizacija, kuri turėjo tikslą nuversti rusų valdžią, duoti valstiečiams laisvę ir žemės. Ne tokie radikalūs buvo baltieji. Rusų valdžia pajuto sukilimo grėsmę ir nutarė imtis represijų prieš raudonųjų partiją, kuri buvo sudaryta iš miestiečių ir smulkiųjų dvarininkų. Prasidėjus represijoms, jie pasitraukė į miškus ir rinkosi į būrius. Jie pasiskelbė Laikina Tautos vyriausybe ir pradėjo sukilimą. Po poros mėnesių revoliucinis komitetas buvo sudarytas ir Lietuvoje. Į sukilimą įsijungė visa Lietuva.

Sukilimui išsiplėtus po visą Lietuvą, į Vilnių atvyko naujas generalgubernatorius M.Muravjovas, kuris organizavo sukilimo malšinimą. Prasidėjo korimai, trėmimai į Sibirą. Po sukilimo buvo uždrausta lietuviška spauda, prasidėjo stipri rusinimo politika.

3. J.Brazauskas. Lietuvos istorija (vadov. 8 – 9 kl.). – Kaunas “Šviesa” 1995.

8. M.Jučas, J.Lukšaitė, V.Merkys. Lietuvos istorija. – Vilnius “Mokslas” 1988.

13. Lietuvos TSR istorija nuo seniausių laikų iki 1917 metų. – Vilnius “Mokslas” 1986.

15. Mokyklinis Lietuvos istorijos atlasas V – X kl. – V., 1993.