Lietuvos kovos

Lenkijos ir Lietuvos teritorijose dar vyravo švietėjų idėjos, kurios žadino laisvės ir patriotizmo apraiškas. Tai skatino įvairių slaptų organizacijų egzistavimą bei veiklą. Lietuvoje ypač aktyvūs buvo masonai, filomatai, filaretai ir šubravcai. Aktyviai reiškėsi Vilniaus Universitetas ir inteligentija. Rusų valdžia persekiojo šias organizacijas. Tai kėlė lietuvių ir lenkų nepasitenkinimą. 1830 metais lapkričio mėnesį Varšuvoje įvyko sukilimas. Vilniuje buvo sudarytas specialus komitetas, prasidėjo bruzdėjimai. Pirmieji organizuotai sukilo Raseinių bajorai. Jie surašė sukilimo aktą ir užėmė Raseinius.

Šis pasisekimas greitai išjudino visą Lietuvą, įsiplieskė daug sukilimo židinių. Tačiau dėl blogos sukilėlių ginkluotės ir vadų tarpusavio nesutarimų dėl karinių veiksmų organizavimo, sukilėliams nepavyko užimti Vilniaus, o vėliau ir Šiaulių. Dėl to smarkiai krito sukilėlių nuotaikos. Nepavykus įgyvendinti Kuršėnų pasitarime primtų nutarimų dėl karinių veiksmų, Lietuvoje neliko stipresnės jėgos. Rusai tuo tarpu į Lietuvą atgabeno daugiau kariuomenės, kuri plėšikavo ir siautėjo. Taip sukilimas buvo numalšintas. Po jo buvo panaikinta Lenkijos autonomija. Prasidėjo represijos. Buvo uždrausta daugelis bažnyčių ir mokyklų. 1832 metais uždarytas Vilniaus Universitetas.