Lietuvos kovos

Birželio sukilimas 1941 metais

1941 m. jau buvo aišku, kad karas neišvengiamas ir tai, kad su jo pradžia Lietuva atsidurs naujoje, Vokietijos, okupacijoje. Tad dar prie Sovietų okupacijos kūrėsi įslaptintosios pagrindinės organizacijos, kurios vėliau susijungė į Lietuvos Aktyvistų Frontą (LAF), vadovaujamą Berlyne esančio K.Škirpos.

LAF suprato, kad Vokietija sieks kuo greičiau įjungti Lietuvos žmonių ir ūkio potencialą į karo mašiną. Tad joms buvo labai svarbu užbėgti vokiečiams už akių ir priešpastatyti juos prieš įvykusį faktą – paskelbti Lietuvos nepriklausomybę.

Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir SSRS, 1941 m. birželio 23 d., Kaune įvyko sukilimas, kurio metu jo dalyviai užėmė Kauno Radiofoną, Radio stotį, paštą ir telegrafą. Sukilimas greitai išsiplėtė po visą Lietuvą.

Buvo paskelbta Laikinoji Vyriausybė. Sujudo LAF organizacijos visoje Lietuvoje. Ši Laikinoji Vyriausybė skubėjo sudaryti administracinį aparatą, stengėsi grąžinti nepriklausomoje Lietuvoje veikusią administracinę bei švietimo sistemas, panaikinti nacionalizacijos principus. Tačiau visi šie veiksmai greitai buvo sustabdyti vokiečių okupacijos.

Šis sukilimas negalėjo atkurti realaus Lietuvos valstybingumo. Tačiau tai buvo siekimas parodyti pasauliui, kad Lietuva siekia savo suvereniteto. Taip pat tai buvo geresnės pozicijos užėmimas, siekiant pasinaudoti esančiomis sąlygomis bei jėgų kaupimas laukiant palankaus momento paskelbti jau realų Lietuvos valstybingumą.

Kilo trumpai trukę, bet aktyvūs kovos su besitraukiančios Raudonosios Armijos daliniais veiksmai. Paskubom susikūrę sukilėlių būriai siekė išstumti priešą iš Kauno ir neleisti jo atgal. Trumpi aršūs mūšiai vyko Kaune daugelyje vietų. Pažymėtinas mūšis prie Aleksoto tilto, kai sukilėliai jį susprogdino ir atrėmė puolimą. Kita vertus, daugelį svarbių objektų sumaišties metu sukilėliai užėmė be mūšio.

Lietuvos Aktyvistų Frontas (LAF) bei jam prijaučiantys lietuviai, kurie siekė nusikratyti sovietų valdžios.

Raudonosios Armijos daliniai.

Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir SSRS, Lietuva siekė atgauti ir išlaikyti nepriklausomybę. Su šio karo pradžia Lietuva atsidūrė vokiečių okupacijoje. Vokietija siekė kuo greičiau įjungti Lietuvos žmonių ir ūkio potencialą į karo mašiną. Dėl Lietuvos nepriklausomybės Vokietija savo pozicijos neišreiškė. Lietuviai tikėjosi, kad nors tuo metu vokiečiai ir nenori pripažinti Lietuvos savarankiškumo, tai po šio karo abi kariaujančios pusės nusilps ir susidarys palanki padėtis patiems atstatyti valstybingumą, panašiai kaip ir po Pirmojo Pasaulinio karo. Jau anksčiau, Lietuvą okupavus SSRS, Berlyne susikūrė LAF, kuris užmezgė ryšius su Lietuvoje veikiančiomis pogrindinėmis organizacijomis. Pagrindinis tikslas buvo prasidėjus karui paskelbti Lietuvos nepriklausomybę ir Laikinąją Vyriausybę. 1945 m. birželio 22 d., prasidėjus karui, LAF vyriausiasis štabas nutarė sukilti.

Sukilimas prasidėjo Kaune birželio 23 d. Buvo užimtas Kauno radiofonas, radijo stotis, paskelbta nepriklausomybė. Tada sukilo visos LAF organizacijos Lietuvoje. Stambūs būriai telkėsi Utenoje, Šeduvoje, Gelažiuose, Užpaliuose. Sukilėliai aktyviai kovojo Švenčionių, Panevėžio, Rokiškio, Ukmergės, Šiaulių, Zarasų apskrityse. Aktyviai sukilimas pasireiškė ir Vilniuje, kur jam vadovavo S.Žakevičius ir V.Rimkus. Sukilimas paskelbė ginkluotųjų jėgų štabą, grąžino visam kraštui nepriklausomos Lietuvos administracinę bei švietimo sistemas, panaikino nacionalizacijos principus. Šis sukilimas buvo labai svarbus, nes parodė lietuvių troškimą turėti nepriklausomą valstybę. Taip pat tai buvo politinis aktas, kuris siekė parodyti pasauliui, kad Lietuva egzistuoja kaip valstybė. Nors buvo aišku, kad Lietuvai nepavyks karo metu išlaikyti savo nepriklausomybės, bet tai buvo siekimas pastatyti vokiečių vyriausybę prieš įvykusį faktą, siekiant patiems tvarkytis savo vidaus reikalus bei kaupti jėgas palankesnei situacijai atstatyti Lietuvos realų valstybingumą.

14. Lietuvių enciklopedija. – V., 1991.

15. Mokyklinis Lietuvos istorijos atlasas V – X kl. – V., 1993.

16. LLKS Teisiniai norminiai dokumentai. – V., 1995.