Lietuvos kovos

Nepriklausomybės kovos su bolševikais 1918-1919 metais

Baigiantis Pirmajam Pasauliniam karui, Baltijos tautoms susidarė sąlygos kurti savo valstybingumą. Tuo metu besikuriančioms Baltijos valstybėms grėsmę kėlė iš Rytų ateinanti Raudonoji Armija, slenkanti įkandin besitraukiančios į Vakarus vokiečių kariuomenės.

Tuo metu Sovietų Rusija, nors ir skelbėsi pripažįstanti tautų apsisprendimo teisę (tačiau svarbesniu laikydama proletariato diktatūros principą, kuriam tautų apsisprendimo principas turėjo būti subordinuotas), 1918 metais ėmėsi žygių trukdyti Baltijos šalių kūrimuisi. Buvo suformuota Vakarų armija, kuriai pavesta “išlaisvinti”, tarp kitų, ir Lietuvą.1918 metų gruodžio 8 dieną, Maskvos inspiruojama, buvo suorganizuota V.Kapsuko-Mickevičiaus vadovaujama vyriausybė, kurią pati Maskva pripažino jau gruodžio 22 dieną ir jai pažadėjo visokeriopą paramą. Taip savo intervenciją Lietuvon Maskva pridengė tariama pagalbos V.Kapsuko-Mickevičiaus vyriausybei skraiste. Raudonajai Armijai remti daugelyje Lietuvos miestų (Alytuje, Varėnoje, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Rokiškyje, Utenoje, Švenčionyse) buvo sudaryti vietos bolševikų koviniai būriai.

Tokiomis aplinkybėmis 1919 metais prasidėjo kovos su bolševikais. 1919 metų vasario 10-13 dienomis įvyko didelis mūšis Jiezne. Po 1919 metų kovo 1 dienos sutarties tarp Lietuvos ir Latvijos abi šios valstybės bolševikams priešinosi bendrai.

Iš pradžių nelabai sekantis, vėliau po truputį perimant kovos sėkmę, buvo organizuojamos bendros karinės operacijos su Latvijos kariuomene bei partizanais. Lietuvos kariuomenė 1919 metų rugpjūčio pabaigoje pralaužė frontą ir drauge su latvių kariuomene prasiveržė prie Dauguvos krantų. Buvo bandoma persikelti per Dauguvą, tačiau nepavyko. Lietuvos kariuomenės daliniai įsitvirtino kairiajame Dauguvos krante. Šiaurinę paupio dalį užėmė Latvijos kariuomenė. Taip Raudonoji Armija buvo išvyta iš Lietuvos ir Latvijos teritorijų.