Lietuvos kovos

Ginkluotoji Rezistencija 1944-1953 metais

Pokario Rezistencija, ginkluotas pasipriešinimas Sovietų valdžiai, trukęs apie dešimtį metų, savo mastu ir trukme buvo unikalus reiškinys, net panašiai nepasikartojęs nei vienoje Pabaltijo ar Rytų Europos šalyje. Jau vien to pakanka, kad jis būtų deramai įvertinamas ir prisimenamas.

Apskritai, Rezistencija buvo dvejopa: pasyvioji rezistencija ir ginkluotas pasipriešinimas. Pasyvioji rezistencija reiškėsi leidžiamais pogrindiniais laikraščiais ir atsišaukimais bei sovietinės valdžios nutarimų nevykdymu, neinant į rinkimus, vengiant stoti į komunistų partiją, vengiant jungtis į kolūkius.

Ginkluoto pasipriešinimo atvejai Lietuvoje skaičiuojami tūkstančiais, ne visi net yra literatūroje aprašyti. Tai yra didžiulė tema, kurios mes čia aprėpiame tik menką dalį, siekdami bent keliais pavyzdžiais iliustruoti ginkluoto pasipriešinimo mastą. Tai – svarbesni ir labiau žinomi  partizanų dalinių mūšiai su NKVD daliniais ir naikintojų bei “liaudies gynėjų” – stribų būriais bei tipiški partizaniniai išpuoliai, pasalos bei ginkluoti susirėmimai.

Traukiantis vokiečių armijai ir artėjant Raudonajai Armijai 1944 metų antroje pusėje, daugelis lietuvių, antinacinės rezistencijos dalyvių išėjo į miškus, nes suprato artėjant naują okupaciją ir ruošėsi su ja kovoti. Taip pat jie tikėjosi, kad po Antrojo Pasaulinio karo, nugalėjusios nacizmą, Vakarų valstybės nepaliks bolševikų rankose Rytų Europos valstybių, tarp jų ir Lietuvos. Skiriami trys ginkluotosios rezistencijos kovos etapai. Pirmasis etapas truko 1944 – 1946 metais. Tuo metu kūrėsi kovinės partizanų apygardos ir rinktinės. Tai buvo labai aktyvus partizanų veiklos laikotarpis. Jo metu partizanai nevengė stoti į mūšius su Raudonosios Armijos ir NKVD daliniais, kurie buvo žymiai stipresni už partizanus.

Antrasis etapas truko 1946 – 1948 metais, kai partizanų būriams ėmė vadovauti buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, suteikdami partizaninėms kovoms karinio profesionalumo. Jie suprato, kad, privalėdami taupyti jėgas gynybai, turi keisti taktiką ir todėl pradėjo vengti tiesioginių mūšių su dideliais priešų daliniais. Todėl mažesniems ir smulkiems naikintojų būriams pavojus stipriai išaugo. Šis laikotarpis pasižymėjo gausiais nedideliais partizanų išpuoliais prieš naikintojus bei kitus vietinius sovietinius aktyvistus.

Trečiasis etapas, trukęs 1949 – 1952 metais, būdingas partizanų jėgų išsekimu ir jų veiksmais prieš prievarta kuriamus kolūkius. Šiame etape partizanai jau nebetikėjo Vakarų pagalba. Labai pasunkėjo partizanų gyvavimo sąlygos, nes Sovietų valdžia suaktyvino represijas ir trėmimus tų žmonių, kurie partizanus rėmė. Tuomet NKVD daliniai masiškai “šukavo” miškus, daug partizanų žuvo, buvo suimta ir ištremta. Supratę savo padėties beviltiškumą, partizanų vadai 1952 metais paskelbė demobilizaciją. Atskirų partizaninės kovos veiksmų pasitaikydavo dar ir po to.