Lietuvos kovos

Lietuvių įgulos Gardino ir Augustavo ruože.

Lenkijos kariuomenė.

Lenkai, kovodami su rusų bolševikais, nuėjo net ligi Kijevo (1920 m. gegužės mėn.). Pradėjus nesisekti, lenkams teko trauktis. Antantės Aukščiausioji taryba Sovietų Rusijai pasiūlė paliaubas, kurių sąlyga buvo ta, jog lenkai atsitrauks už Kerzono demarkacinės linijos ir Vilniaus sritį atiduos Lietuvai. Sovietų Rusija šį pasiūlymą atmetė, ir lenkai toliau traukėsi. 1920 m. liepos mėn. 12 d. Lietuva  su Sovietų Rusija pasirašė sutartį, kuria Lietuvai buvo pripažintas Vilnius. Lenkų ir rusų karo metu Lietuva paskelbė neutralitetą. Tuo tarpu lenkai, padedami prancūzų, atgavo jėgas ir ėmė stumti bolševikų kariuomenę atgal. Jie, nepaisydami Lietuvos neutraliteto, puolė ir veržėsi į jos teritoriją. Buvo užpultos lietuvių įgulos Gardino ir Augustavo ruože.

Lietuvos vyriausybė mėgino susitarti su lenkais, tačiau tai nedavė rezultatų. Apsimesdami, kad kariauja su bolševikais, lenkai trukdė ir Lietuvos kariuomenei, o į protestus atsakydavo ultimatumais. Pagaliau 1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta Suvalkų sutartis, kuri nustatė demarkacinę liniją Suvalkų krašte, bet Gardino apskritį ligi Merkinės, Varėnos ir Bastūnų paliko lenkams. Taip pat buvo sutarta sustabdyti kovas tarp lenkų ir lietuvių, pasikeisti belaisviais. Lenkai įsipareigojo Varėnos stotyje praleisti lietuvių traukinius į Vilnių, bet be kariuomenės ir be karo medžiagos transportų.

6. A. Gumuliauskas. Lietuvos istorija (vadov. 10 kl.). – Kaunas “Šviesa” 1995.

12. A.Šapoka. Lietuvos istorija. – Vilnius “Mokslas” 1989.

14. Lietuvių enciklopedija. – V., 1991.

15. Mokyklinis Lietuvos istorijos atlasas V – X kl. – V., 1993.