Lietuvos kovos

Lietuvos kariuomenė.

Lenkijos kariuomenė.

Po Pirmojo Pasaulinio karo buvo atkurta Lietuvos valstybė, tačiau Lenkija nenorėjo su tuo taikytis. Į Lietuvą buvo žiūrima kaip į provinciją, kuriai galima suteikti tik tam tikrą savarankiškumą Lenkijos valstybėje. Lenkija nepripažino Lietuvos valstybingumo, o stengėsi primesti jai uniją. 1919 m. balandžio mėn. J.Pilsudskio vadovaujama Lenkijos kariuomenė, pasinaudojusi Lietuvos kariuomenės silpnumu ir jos kovomis su rusais, užėmė pietinę ir rytinę Lietuvos dalį nuo Gardino iki Vilniaus.

Taikos konferencijoje, Paryžiuje, Lietuvos delegacija protestavo prieš šią lenkų agresiją. Lietuvos delegacija šioje konferencijoje dalyvavo nelygiomis teisėmis su lenkais, kurie buvo remiami Prancūzijos, tad negalėjo tinkamai apginti savo pozicijos. Antantė buvo suinteresuota, kad su bolševikais kovojančios šalys nesivaidytų, todėl birželio mėn. 18 d. buvo nustatyta laikinoji demarkacinė linija nuo Lykos (Elko) ligi Augustavo, kuris buvo paliktas lenkams, pro Ratnyčią, Varėną ir Vilnių. Vilnius buvo paliktas lenkų pusėje. Lietuvos vyriausybė šio nutarimo neprotestavo, nes tai turėjo tik laikiną karinę reikšmę. Deja, lenkai ir toliau veržėsi į Lietuvos teritoriją. Liepos mėnesį Antantės kariuomenės vadas maršalas Fošas nustatė antrą demarkacijos liniją, lenkams užleisdamas Suvalkus ir Gardino – Daugpilio geležinkelio barą. Lenkai ir toliau nesilaikė susitarimų. Jie aprimo tik tada, kai jiems ėmė nesisekti kare su bolševikais.

6. A. Gumuliauskas. Lietuvos istorija (vadov. 10 kl.). – Kaunas “Šviesa” 1995.

12. A.Šapoka. Lietuvos istorija. – Vilnius “Mokslas” 1989.

14. Lietuvių enciklopedija. – V., 1991.

15. Mokyklinis Lietuvos istorijos atlasas V – X kl. – V., 1993.